Kodėl organizacijoms ir darbuotojams nepavyksta veikti išvien ir kaip tai spręsti?
Vertybiniai skirtumai. Pastarajį dešimtmetį, į darbo rinką įsiliejant vis daugiau Y (arba millennials) kartos atstovų (daugumoje šalių šiuo metu jų turėtų būti apie 50%), nemažai organizacijų, o taip pat ir naujieji darbuotojai, patyrė tikrą kultūrinį šoką.
Už galvos buvo susiėmę abi pusės – ir darbdaviai, pamatę, kad senosios žaidimo taisyklės nebeveikia; ir darbuotojai, neradę atsakymo, kodėl vertėtų būti lojaliu darbovietei, kuri toli gražu neatitinka jų poreikių. Tai tapo rimtu impulsu daugumai organizacijų peržiūrėti savo vadybos stilių ir kultūrą. Tačiau dar ir šiandien tarp siekiamybės ir realybės yra nemaža skirtis.
Socioekonominiai faktoriai. Krizių metu samdomi darbuotojai apskritai daro kompromisą su savimi (orientuojasi daugiau į pragyvenimą, o ne savirealizaciją), kas automatiškai tampa prielaida prastam darbuotojų įsitraukimui, kuris Vakarų Europoje yra rekordiškai mažas (apie 10%).
Psichoemocinis stresas. Technologiškai sudėtingėjančiame, greito apyvartumo ir globalios konkurencijos pasaulyje yra vis mažiau apibrėžtumo, sunkiau numatyti politinius, ekonominius ir net, kaip parodė COVID19 pandemija, visuomenės sveikatos iššūkius. Į netikėtus pokyčius žmogaus psichika automatiškai reaguoja kaip į stresą, ir įsijungia gynybinės reakcijos. Būtent jos nulemia, kad kartais darbdaviai ir darbuotojai atsiduria tarsi priešingose barikadų pusėse. Darbuotojai keičia darbo vietas, o darbdaviai darbuotojus – didelė rotacija tampa rimtu pagaliu produktyvumo rate.
Vienintelis būdas spręsti tarpasmeninius iššūkius ir rasti sąlyčio taškų yra pradėti nuo savęs (iš esmės užsiimti saviugda) ir efektyviai komunikuoti. Tačiau kartais tam trūksta žinių, kartais priemonių, o kartais – paprasčiausiai laiko. Teorijų, kas trukdo efektyviai funkcionuoti ir vieniems, ir kitiems, pakanka, tačiau priemonių, apjungiančiu abiejų pusių interesus ir pastangas (ypač kasdieniniu režimu) trūksta.
Taigi „Living Mind” sprendimas – apjungti organizacinį ir individualų kontekstą ir suteikti būtiniausius įrankius siekiantiems psichoemocinio gerbūvio. Šią sistemą sudaro įvairūs diagnostiniai įrankiai, į aplikaciją integruotos saviugdos įrankių bazės, specialistų sudarytos saviugdos programos, kurias vartotojai gali individualizuoti, bei galimybė rezervuoti individualias ar grupines organizacinės psichologijos, psichoterapijos ir koučingo specialistų konsultacijas.
Kodėl svarbus psichoemocinis gerbūvis ir kaip jį pasiekti?
1987 m. pirmą kartą panaudotas angliškas akronimas VUCA (volatile, uncertain, complex, ambigous), skirtas apibūdinti postmodernų pasaulį, aiškiai nurodo į pagrindinius šiuolaikinius stresorius: kintamumą, neaiškumą, sudėtingumą, dviprasmiškumą.
Nedidelės streso dozės yra sveikos – jos padeda mobilizuotis, efektyviau atlikti užduotis, tačiau šiais laikais apie pozityvią streso normą kalbėti sunku. Nes pastaruosius 30 metų stresinės situacijos iš lokalių netgi virto globaliomis.
Kadangi galimybės valdyti išorinius streso faktorius tampa vis labiau ribotos, vis svarbesnės tampa į vidų nukreiptos pastangos – santykio su situacija keitimas – juolab, kad dalis streso faktorių iš tiesų glūdi asmenybės viduje. Reakciją į stimulą lemia ne tik jo pobūdis, bet ir individo psichinė sankloda, priklausanti ir nuo genetinių, epigenetinių, patirties bei aplinkos faktorių.
Taigi psichoemocinis gerbūvis sukuriamas ne tiek išnaikinus išorinius streso faktorius (juos, žinoma, reikia kontroliuoti), bet didinant baimės slenkstį ir taip pasiekiant tam tikrą atsparumo arba tolerancijos aukščiau minėtiems stresoriams lygį.
Tam kuriami įvairiausi neuropsichologiniai įrankiai, padedantys ne tik psichikai, bet ir kūnui tvarkytis su streso keliamomis emocijomis, ugdomas dėmesingumas ir sąmoningumas. Tam neabejotinai turi įtakos ir savęs pažinimas, leidžiantis sustiprinti ryšius ir tvirčiau pasitikėti pirmiausia savimi, o po to ir kitais. Bet tai nenutinka savaime, per vieną dieną ir vos panorėjus.
Todėl „Living Mind” yra nuosekliam, ilgalaikiam ir tvariam augimui skirta sistema, apjungianti individualias ir organizacines pastangas.
Kodėl sąmoningumas yra bazinis įgūdis ir kaip jį ugdyti?
Automatinės reakcijos ir stereotipai mums padeda sutaupyti laiko ir negalvoti prieš reaguojant. Kartais tai yra didelis privalumas, tačiau šiuolaikinis pasaulis per daug greitai keičiasi ir jame per mažai apibrėžtumo, kad galėtume leisti sau prabangą į viską ir visais gyvenimo atvejais reaguoti tik automatiškai. Taip tiesiog padidėja klaidų tikimybė.
Automatizmas apima ne tik fizines reakcijas į stresorių (pvz. pajutus pavojų dėti į kojas, šokti į akis ar netekti amo), bet ir emocines bei kognityvines. Todėl jis dažnai remiasi išankstinėmis nuostatomis, mąstymo/suvokimo klaidomis bei tam tikrais emociniais įpročiais, kurie anaiptol ne visada adekvatūs situacijai.
Taigi sąmoningumas yra įgūdis savo minčių, emocijų ir veiksmų atžvilgiu užimti tarsi stebėtojo poziciją. Stebėtojas gali įtakoti įprastas automatines reakcijas, keldamas klausimus apie jų priežastis ar naudą, įžvelgti galimas alternatyvas. Ir taip ilgainiui ribojančias nuostatas bei elgesį keisti į konstruktyvesnį.
Kad būtume sąmoningi, pirmiausia turime būti dėmesingi, o šiuolaikiniame pasaulyje sukaupti dėmesį į vieną konkretų dalyką, kai esama tiek įvairaus pobūdžio stimulų, yra labai sudėtinga. O būtent dėmesys leidžia sukoncentruoti energiją į pasirinktą objektą. Jei to nedarome sąmoningai, jis šoka pagal nežinia kieno dūdelę ir sekina mūsų energijos resursus. O be energijos mes negalime nuveikti nieko.
Taigi, kad gyvenimas netaptų kova ar šokiu su vėjo malūnais, šis įgūdis gali ir turi būti lavinamas – tokios dėmesingumą ir sąmoningumą stiprinančios praktikos paprastai vadinamos mindfulness.
Taigi “Living Mind” specialistai sukūrė skirtingas programas, lavinančias dėmesingumą, mokančias palaikyti balansą tarp aktyvumo ir poilsio, suteikiančias energijos veikti ir padedančias siekti kitų su sąmoningumu susijusių tikslų, tokių kaip pasitikėjimas ar dėkingumas.